Guryongpo sieninės tapybos kaimas

Soeun buvo žinomas visame kaime kaip temperamentingas vaikas. Nors buvo dar maža, ji nebijojo vandens, o jos akys spindėdavo kaip žvaigždės, kai girdėdavo pasakojimus apie jūrą.

Tačiau giliai Soeun širdyje visada buvo neišsklaidytas smalsumas.

Taip buvo dėl legendos, kurią kaimo senoliai susirinkdavo papasakoti naktimis, kai jūros vėjas nurimdavo, o mėnulio šviesa nušvisdavo.

"Seniai seniai, vieną audringą dieną, dešimt drakonų bandė pakilti į dangų iš priešais mus esančios jūros. Tačiau vienas iš jų nugarmėjo atgal į vandenyną, ir tik devyni pasiekė dangų. Todėl mūsų kaimas imtas vadinti Guryongpo - Devynių drakonų uostu. Drakonams pakilus ir audrai nurimus, dangumi nusidriekė graži vaivorykštė".

Suaugusieji šią legendą pasakojo taip, tarsi ja būtų galima pasigirti, tačiau Soeunui ji skambėjo ne daugiau nei kaip paslaptingas sapniškas pasakojimas.

Todėl Soeun dažnai murmėdavo sau.

"Kodėl vienas drakonas nėrė atgal į jūrą?
Ar gali būti kokia nors priežastis?

Vieną dieną siautė smarki audra, visai kaip tą dieną legendoje.
Visą naktį griaudėjo griaustinis ir blykčiojo žaibai.

Kitą rytą lietus liovėsi. Pro debesis prasiskverbė šilti saulės spinduliai, o virš jūros nušvito graži vaivorykštė.

Vos pamačiusi vaivorykštę, Soeun žingsniai nešė ją link jūros.

"Jūra dabar turi būti krištolo skaidrumo!"
Virpančia širdimi ji giliai įkvėpė ir pasinėrė į vandenyną.

Jai plaukiojant vandenyje, tarp bangų jos akį patraukė šviesos spindulys.

Plaukdama arčiau Soeun pamatė kažką silpnai švytintį. Tai buvo ne kriauklė ar spalvingas koralas, o didelis kiaušinio formos karoliukas.

Kas tai? Jis panašus į akmenį, bet kartu ir į didžiulį perlą! Didelis karoliukas turėjo melsvą atspalvį, o kai jis palietė jos pirštų galiukus, per ją perbėgo šilta energija.

Atsargiai įkišusi karoliuką į savo tinklelį, Soeun širdis pašėlusiai daužėsi.

Tvirtai laikydama tinklą, kad neprarastų karoliuko, ji išniro į paviršių.

Ant Gurjongpo kranto Pohange, Gyeongsangbuk-do provincijoje, gyveno maža miela maža henjė, vardu Soeun.

Soeunui patiko šis jūros kvapu alsuojantis kaimas.

Girdėdama šniokščiančias bangas, ji virpino širdį, o žvilgsnis į jūrą kėlė šypseną.

Soeun močiutė buvo garsiausia haenyeo kaime.
Nors perkopusi šimtą metų ji nustojo nardyti, su jūra praleido daugiau laiko nei bet kas kitas.

Senelė paimdavo Soeun už rankos ir mokydavo ją kiekvieno jūros gyvūno vardų.

Senelė visada taip pasakodavo istorijas apie jūrą. Jos dėka Soeun lengvai susidraugavo su jūra.

Guryongpo pajūris, bangos ir bangelės, vandens spindesio kraštovaizdis.

Soeun laiko akinius ir žvejybinį tinklelį ir, žvelgdama į jūrą, skaisčiai šypsosi.

Iš paskos šypsodamasi stebi močiutė.

Paslėptas norus pildantis perlas.

Palieskite ir spauskite, kad sugautumėte 3 abalonus ir 2 žuvis, pasislėpusius tarp bangų, smėlio ir debesų.

Soeun buvo žinomas visame kaime kaip temperamentingas vaikas.
Nors buvo dar maža, ji nebijojo vandens, o jos akys spindėdavo kaip žvaigždės, kai girdėdavo pasakojimus apie jūrą.

Tačiau giliai Soeun širdyje visada buvo neišsklaidytas smalsumas.

Taip buvo dėl legendos, kurią kaimo senoliai susirinkdavo papasakoti naktimis, kai jūros vėjas nurimdavo, o mėnulio šviesa nušvisdavo.

"Seniai seniai, vieną audringą dieną, dešimt drakonų bandė pakilti į dangų iš priešais mus esančios jūros. Tačiau vienas iš jų nugarmėjo atgal į vandenyną, ir tik devyni pasiekė dangų. Štai kodėl mūsų kaimą imta vadinti Guryongpo - Devynių drakonų uostu. Drakonams pakilus ir audrai nurimus, dangumi nusidriekė graži vaivorykštė".

Suaugusieji išdidžiai pasakojo šią legendą, bet Soeunui ji skambėjo tik kaip paslaptingas sapnuotas pasakojimas.

Todėl Soeun dažnai murmėdavo sau.

"Kodėl vienas drakonas nėrė atgal į jūrą?
Ar gali būti kokia nors priežastis?

Ir tada, sukaupusi drąsą, ji pasinėrė į jūrą!

Praėjus pro akmeninius vartus, takas pasidalijo į dvi dalis. Vienas iš jų vedė į gilų, tamsų jūros dumblių mišką, o kitą blokavo tvirta moliusko formos spyna.

Svarstydamas, kuriuo keliu eiti, Soeunas perskaitė prie išsišakojimo esantį ženklą.

Ant jo buvo užrašyta mįslė.

<"Kai ateina žiema, kas esame mes, kurie įgyjame naujus drabužius ir naujus vardus?">

Soeun įdėmiai žiūrėjo į ženklą ir pakreipė galvą.

"Žiemą keičiasi drabužiai? Ką tai galėtų reikšti?"

Kaip tik tuo metu prie jos priartėjo sidabrinė banga. Šimtai silkių virpėjo aplink Soeun, jų uodegos plazdėjo. Priekyje esanti silkė ilgomis ausimis nusišypsojo ir sušnabždėjo.

"Mažoji Haenyeo, kas tave neramina?"

Soeun ilgai plaukė, kol sidabrinis takas išnyko.
Tada pasirodė kaimas, pilnas abalonų ir jūros dumblių.

Vienas abalonas atsargiai iškišo galvą iš kiauto.

"Soeun, mes tavęs laukėme. Guryongas mums pasakė."
"Teisingai! Atėjau susitikti su Guryongu."

"Tuomet turite praeiti pro šį kaimą.
Bet negalite tiesiog praeiti.
Pro mūsų kaimą gali praeiti tik tie žmonės, kurie tikrai pažįsta jūrą.
O dabar norėtum išspręsti mįslę?"
"Žinoma!"

Abalonas kalbėjo lėtai, kartu su bangomis.

"Aš tvirtai įsikibęs į uolas, kad galėčiau gyventi.
Bet kokiu įrankiu mus atplėšia?"

Kaip giliai ji buvo įlindusi?
Staiga vandenyno bangos ėmė sūkuriuoti kaip sūkurys.

"Ak!"

Soeun tvirtai įsikibusi į žvejybinį tinklą,
bet nuožmi srovė ją nubloškė tolyn, jos jėgos išseko.

Tada tai ir įvyko.
Ilga, minkšta ranka nuslydo link jos ir švelniai apkabino Soeun.
Tai buvo ilgakojis aštuonkojis, pasislėpęs kaip uola.
Lėtai atskleisdamas savo purpurinį kūną, aštuonkojis prakalbo tyliu, maloniu balsu.

"Mažoji Seneo, ar tau viskas gerai?
Tai buvo jūros sūkurys, kuris ką tik vos tavęs neužgriuvo".
"Labai ačiū, aštuonkojai.
Jei ne tu, būčiau patekęs į didelę bėdą".

"Tikrai? Aš irgi noriu greitai pamatyti Gurjongą".
"Tada pirmiausia turime pabėgti iš šios labirintą primenančios vietos.
Tik tada galėsime pasiekti ten, kur nėra sūkurių.
Jei manimi pasitiki, ar eisi su manimi?"

Aštuonkojis ištiesė vieną iš savo ilgų rankų į Soeun.

Soeun akimirką suabejojo, tada tvirtai suėmė minkštą aštuonkojo ranką.

"Dabar tvirtai laikykis.
Norėdami susitikti su Gurjongu, turime eiti į olą.
Aš tave ten nuvesiu."

Taip, laikydamiesi už rankų, abu plaukė per labirintą urvo link.

Galiausiai atvykome prie mėlynojo urvo, kuriame gyveno Gurjongas.
Urvo viduje buvo akinančiai šviesu, tarsi būtų liejusios žvaigždės, o kriauklės ir koralai lipo prie kiekvienos sienos, todėl urvas buvo didingas kaip brangakmeniais nusagstyti rūmai.

Kai Soeun trumpam suabejojo prie įėjimo, priešais ją išniro didelis šešėlis.
Tai buvo banginis, olos sargas.

Sunkiai dirbai, kad nueitum taip toli,
mažoji Haenyeo. Aš esu banginis, kuris saugo šį urvą".

Banginio balsas buvo gilus ir malonus.
Jis skambėjo.

"Tuomet kur gali būti Gurjongas?
Aš atnešiau norus pildantį perlą."

Banginis nusišypsojo žiūrėdamas į perlą.

"Su Gurjongu galite susitikti giliausioje šio urvo dalyje. Sekite paskui mane."

Soeunas šiek tiek išsigando tamsaus, didžiulio urvo.

Vos tik ji suabejojo, ar eiti gilyn į vidų, bangos bangavo ir ji išgirdo, kad kažkas artėja.

"Kaip tu čia atsidūrei?"

Atsigręžusi pamatė į ją skubančius saulažuvę, silkę, abaloną ir aštuonkojį.